Ant prekystalio – Plungės istorija

Plungės ra­jo­no sa­vi­val­dybės ad­mi­nist­ra­ci­ja skel­bia auk­cio­no būdu par­duo­dan­ti ko­ne visą dau­gia­butį – net 8-is bu­tus ir palėpę is­to­ri­nia­me, dar 1932 me­tais sta­ty­ta­me ir ka­dai­se Tel­šių gatvę puo­šu­sia­me na­me. Ir nors da­bar pa­sta­tas – ava­rinės būklės, ta­čiau iki šiol ža­vi sa­vo kla­si­cis­ti­ne iš­vaiz­da, o ja­me likę vos keli se­nie­ji gy­ven­to­jai, at­si­sakę pa­lik­ti ava­ri­niu pri­pa­žintą dau­gia­butį, ga­li pa­pa­sa­ko­ti ne vieną su šio pa­sta­to di­din­ga praei­ti­mi su­si­ju­sią is­to­riją.

Is­to­ri­jos vin­giuo­se

Šis pa­sta­tas tuo­metė­je A. Sme­to­nos gatvė­je (toks pa­va­di­ni­mas jai duo­tas po to, kai ge­le­žin­ke­lio li­ni­jos ati­da­ry­mo pro­ga Plungė­je lankė­si pa­ts Pre­zi­den­tas An­ta­nas Sme­to­na) iš­ki­lo 1932 me­tais. Vėliau ši gatvė per­va­din­ta V. Kap­su­ko var­du, o Lie­tu­vai at­ga­vus ne­prik­lau­so­mybę su­si­grąži­no Tel­šių gatvės pa­va­di­nimą.

Ypa­tin­ga ne tik šios gatvės is­to­ri­ja. Išs­kir­tinė ir joje stovinčio 16 nu­me­riu pa­žymė­to dau­gia­bu­čio, ka­dai­se bu­vu­sio tik­ra šios gatvės puoš­me­na, praei­tis. Ir pir­mo­jo šio na­mo gy­ven­to­jo būta ypa­tin­go – ja­me įsikūrė žur­na­lis­tas ir tei­si­nin­kas An­ta­nas Ra­gaus­kas su šei­ma. Šia­me na­me veikė ir jo no­ta­ro biu­ras.

A. Ra­gaus­kas taip pat bu­vo Lie­tu­vos šau­lių sąjun­gos Plungės kuo­pos ta­ry­bos na­rys bei Lie­tu­vių tau­ti­nio jau­ni­mo sąjun­gos „Jau­na­lie­tu­viai“ Plungės sky­riaus ko­mi­si­jos na­rys, ak­ty­viai įsi­liejęs į „Jau­na­lie­tu­vių“ teat­rinę veiklą. Į Plungės is­to­riją jis įsi­rašė ne tik sa­vo ak­ty­via vi­suo­me­ni­ne veik­la, bet ir kaip pir­ma­sis plun­giš­kis, įsi­gijęs tuo­met did­žiu­le pra­ban­ga lai­kytą lengvąjį au­to­mo­bilį.

Tiek apie gerą jo fi­nan­sinę pa­dėtį, tiek ir apie turėtą iš­si­la­vi­nimą by­lo­ja ir tas fak­tas, kad A. Ra­gaus­kas bu­vo su­kaupęs did­žiulę as­me­ninę bib­lio­teką. Ją nea­be­jo­ti­nai būtų pa­puo­šu­si ir kny­ga „Gin­čai dėl sko­nio“, į ku­rią su­dėti A. Ra­gaus­ko išei­vi­jos spau­do­je pa­skelb­ti straips­niai, ta­čiau šis lei­di­nys Vy­tau­to Did­žio­jo uni­ver­si­te­to bu­vo iš­leis­tas jau ge­ro­kai po šių straips­nių au­to­riaus mir­ties, 2001 me­tais.

Be­je, kam įdo­mu, ga­li už­suk­ti į Plungės viešąją bib­lio­teką ir pa­var­ty­ti šią knygą, ku­rio­je skleid­žia­si ka­dai­se Plungė­je gy­ve­nu­sio pub­li­cis­to įžval­gos apie pa­sau­lio po­li­ti­nius įvy­kius, lie­tu­vių išei­vių kultū­rinį gy­ve­nimą JAV, Či­ka­go­je, į ku­rią jis per­si­kėlė pa­likęs Lie­tuvą.

Iš no­ta­ro ka­bi­ne­to – į bu­fetą ir ka­zarmę

Iš­likę duo­menų, kad Tel­šių gatvės 16-ame na­me, pir­ma­me aukš­te, kurį laiką veikė bu­fe­tas, jį mėgo lan­ky­ti iš dar­bo grįžtan­tys tuo­me­čio pra­monės kom­bi­na­to („Mi­ni­jos“ liau­dies kūry­bos ga­mi­nių įmonės pirm­ta­ko) dar­bi­nin­kai.

Kai kas pri­si­me­na ir tai, kad šis pa­sta­tas va­din­tas ka­zar­me, nes vie­nu me­tu ja­me bu­vo ap­gy­ven­din­ti rusų ka­rei­viai. Kad tai – ne koks iš pirš­to lauž­tas pra­ma­nas, ga­li pa­tvir­tin­ti šia­me dau­gia­bu­ty­je jau pen­kis de­šimt­me­čius gy­ve­nan­ti Ja­ni­na.

Mo­te­ris pa­pa­sa­ko­jo, kad 1970 me­tais, kai at­si­kėlė čia su vy­ru, kurį laiką var­go ne­šio­da­mi van­denį iš gre­timų kiemų, mat na­me van­den­tie­kio dar ne­bu­vo, o kie­me buvęs se­nas šu­li­nys bu­vo ne­va­ly­tas ir daug metų ne­nau­do­ja­mas.

Kai įkyrė­jo taip varg­ti, su­tuok­ti­niai su­manė senąjį šu­linį iš­va­ly­ti. Ja­me ir ra­do senų su­trūni­ju­sių šau­tu­vo da­lių. „Ki­ta kai­mynė va­ly­da­ma krosnį ra­do šo­vi­nių. Taip kad tik­ra tie­sa – kaž­ka­da čia iš­ties gy­ven­ta ka­riš­kių“, – pa­tvir­ti­no Ja­ni­na.

Jos pa­čios su­tuok­ti­nis ka­dai­se taip pat buvę ka­riš­kis, tad tik su­si­tuokę jie­du ga­vo pa­sky­rimą bu­tui va­di­na­ma­ja­me ka­rei­vi­nių kvar­ta­le. Vis tik mo­te­ris pa­sa­ko­jo la­bai ne­norė­ju­si ten kel­tis – to­kia ne­mie­la jai bu­vu­si ta mies­to da­lis už ge­le­žin­ke­lio. Bet nu­si­šyp­so­jo laimė ir at­si­ra­do ga­li­mybė su­si­keis­ti bu­tais su anuo­met šia­me Tel­šių gatvės dau­gia­bu­ty­je gy­ve­nu­siu mi­li­ci­nin­ku.

„Jau jau grius“

Taip šei­ma šia­me dau­gia­bu­ty­je pra­lei­do pen­kis de­šimt­me­čius. At­si­sakė jį pa­lik­ti ir ta­da, kaip Sa­vi­val­dybės rūpes­čiu na­mas bu­vo įre­gist­ruo­tas kaip ava­rinės būklės, o dau­gu­ma jo gy­ven­tojų iš­kel­din­ti.

Mo­te­ris pa­sa­ko­jo, kad pa­sta­tas iš­ties rei­ka­lau­ja re­mon­to, vie­nam jo ga­le pra­kiuręs sto­gas. Dėl šios bėdos kaž­ka­da į Sa­vi­val­dybę kreipė­si vie­na ant­ro aukš­to gy­ven­to­ja, pa­si­skundė, kad drėksta lu­bos ir sie­nos. Esą nuo to vis­kas ir pra­si­dėjo – pra­dėjo vaikš­čio­ti vi­so­kios ko­mi­si­jos, eks­per­tai, o ga­liau­siai at­skrie­jo ži­nia, kad na­mas įre­gist­ruo­tas kaip ava­rinės būklės ir jo gy­ven­to­jai tu­ri iš­si­kel­ti.

Gy­ve­nan­tie­siems so­cia­li­niuo­se būstuo­se, o to­kių šia­me na­me bu­vo dau­gu­ma, bu­vo pa­si­ūly­tas ki­tas gy­ve­na­mas plo­tas. Iš­si­kel­ti ra­gin­ti ir tie, kas jau bu­vo spėję iš­si­pirk­ti bu­tus, tik jiems nie­kas ki­to būsto ne­pa­siūlė – turė­jo pa­tys su­si­ras­ti, kur gy­ven­ti. Ne­bu­vo kal­bos ir apie kaž­ko­kias kom­pen­sa­ci­jas li­kus be namų, be sto­go virš gal­vos.

Ja­ni­nos žod­žiais, ne­su­ti­ku­sie­ji išsikraustyti bu­vo įspėti, kad įvy­kus ne­lai­mei (jei pa­sta­tas stai­ga griūtų ar at­si­rastų ko­kių de­fektų), už sa­vo sau­gumą at­sa­kin­gi tik jie pa­tys.

„Ši­tiek metų tą kar­to­ja, kad jau jau grius – turbūt nuo pat 1970-ųjų, kai čia įsikėlėm, tą gir­dim. Bet nie­kas ne­griū­na – kaip gy­ve­nom, taip ir gy­ve­nam. Nei ply­tos by­ra, nei sie­nos įtrūkusios“, – pe­čiais traukė plun­giškė.

Ne­li­ko kam pjau­ti žolės

Pas­ta­te šiuo me­tu gy­ve­na­mi tik du bu­tai. Ja­ni­na ap­gai­les­ta­vo, kad iš­sikė­lus kai­my­nams, ne­be­li­ko kam pjau­ti žolės kie­me, mat liko gyventi juod­vi su kai­my­ne, jau gar­baus am­žiaus mo­te­riškės, ir Ja­ni­nos su­tuok­ti­nis, esan­tis vi­sai silp­nas dėl on­ko­lo­ginės li­gos. „Per kiemą vos vos iki šu­ne­lio nuei­na. Ne jam pjau­ti“, – at­si­du­so mo­te­ris. Bet tuoj kiek žva­liau ran­ka mos­telė­jo į ne­to­lie­se su­verstą malkų krūvą: „Va, kai­mynė nu­si­pir­ko. Žie­mo­sim, nie­kur ne­ding­sim.“

Pak­laus­ta, ar ne­bau­gu gy­ven­ti iš­tuštė­ju­sia­me dau­gia­bu­ty­je, mo­te­ris pri­si­pa­ži­no, kad vieną vėlų va­karą iš­ties išgąs­čio būta, kai kaž­kas į du­ris ėmė bels­tis. Esą po tos nak­ties anū­kas už­kalęs du­ris gatvės pusė­je, o į vi­dinį kiemą pra­ša­lai­čiai neuž­su­ka, tad da­bar ra­miau.

„Nors ir pa­ts mies­to cent­ras čia, bet esam kaip ko­kiam kai­me. Anks­čiau net po ke­tu­rias kiau­les laikėm, turė­jau vištų 40, žąsų, an­čių, ka­la­kutų... Gy­ve­nom ūkiš­kai. Bend­ra­darbės stebė­da­vo­si, kur vi­sas tas ma­no ūkis tel­pa“, – nu­si­juokė pri­si­mi­nu­si Ja­ni­na.

Ir iš­ties dau­gia­bu­čio kie­me ra­mu lyg ko­kiam už­mies­ty. Ret­kar­čiais at­klys­ta tik bal­sai iš ne­to­lie­se esan­čio Se­na­mies­čio mo­kyk­los sta­dio­no. Sus­to­ju­sios kie­me su Ja­ni­na žiū­ri­me į rau­doną dau­gia­bu­čio mūrą – tokį dabar re­tai jau kur iš­vy­si.

„Ma­tyt, kaž­kas Sa­vi­val­dybėj pa­sakė – kam re­mon­tuot, ge­riau par­duot, – vėl at­si­du­so pa­šne­kovė. – Tai da­bar ir  lau­kiam, kas čia bus.“