Nukelti negalima palikti
Paminklas tarybinei santvarkai ar tragiškai žuvusiems 40 plungiškių? (Linos Ruibienės nuotrauka)

Nukelti negalima palikti

JURGITA NAGLIENĖ

Sena dilema, kur dėti kablelį, šįkart puikiai atspindi situaciją dėl įvairių paminklų ir atminimo ženklų, pridygusių Lietuvos miestuose, miesteliuose ir kaimuose sovietinės santvarkos aušroje. Ilgą laiką į juos žiūrėta pro pirštus, tačiau prasidėjus karui Ukrainoje tarybiniams herojams ir liaudies didvyriams skirtus paminklus imta masiškai griauti. Dar sparčiau šie procesai įsibėgėjo šių metų viduryje įsigaliojus vadinamajam desovietizacijos įstatymui. Įsisukus šiam paminklų griovimo vajui kai kurių plungiškių akys krypsta į vadinamosiose vidurinėse miesto kapinėse stovintį masyvų paminklą, skirtą tarybiniams žmonėms.

Desovietizacijos įstatymas Plungei neaktualus?

Į „Žemaičio“ redakciją užsukęs plungiškis Stanislovas Guščius sakė, kad jam klausimų kelia ne tik minėtas paminklas, bet ir situacija rusų karių kapinėse, esančiose vadinamajame kareivinių kvartale. Esą nežinia kodėl kadaise nukeliant čia buvusį priklupusio kario paminklą buvo paliktas postamentas, ant kurio tas paminklas stovėjo.

„Toks jausmas, lyg būtų laukiama, kada vėl keisis santvarka ir tą paminklą bus galima grąžinti“, – ironizavo plungiškis.

Pasak jo, dar daugiau minčių kyla apsilankius vidurinėse miesto kapinėse, kurių vidury daugiau nei puse amžiaus dunkso masyvus monumentas, vaizduojantis vyrą sugniaužtais kumščiais. Šalia esančioje lentoje iškalti žodžiai: „Žydėkite žibuoklės ir pienės, ir purienos, o jūs, artojai, arkite sau žemę ir berkite grūdus. 1941 metais sušaudytiems tarybiniams žmonėms.“

S. Guščius pasakojo užaugęs Aušros gatvėje, esančioje šalia šių kapinių, ir nuo vaikystės pamenantis nemažai istorijų, susijusių su šia vieta. Vieni kalbėjo, kad šioje kapinių vietoje buvo sumesti partizanų kūnai, kiti – kad sušaudytų stribų. 1978 ar 1979 metais šalia šio monumento, aukščiausiame medyje, kažkas naktį iškėlė trispalvę. Kieno tai buvo žygdarbis, esą taip ir neišsiaiškinta, nors akivaizdu, kad veikta buvo apgalvotai, trispalvė, kuri buvo tarsi spjūvis okupacinei valdžiai į veidą, iškelta naktį prieš turgaus dieną, kada į šią miesto dalį suplūsdavo minios žmonių.

Žinoma, trispalvė dar tą pačią dieną buvo nukelta iš medžio, o štai septintame dešimtmetyje pastatytas keturių metrų aukščio monumentas tarybiniams žmonėms liko stovėti iki šių dienų.

„Šįryt per radiją kaip tik girdėjau kalbant, kad dabar desovietizacijos įstatymas įpareigoja griauti visus tokius sovietinę santvarką primenančius paminklus ir objektus. Kiti miestai jau susitvarkė, įdomu, kodėl mūsų Plungė miega?“ – stebėjosi plungiškis.

Kliūna tik žodžiai

Šia tema „Žemaičio“ kalbintas Plungės rajono savivaldybės paveldosaugininkas Gintaras Ramonas pasakojo jau prieš kurį laiką rinkęs informaciją, kiek Plungės rajone dar likę objektų ar gatvių pavadinimų, primenančių aną santvarką, ir priėjęs išvados, jog daugelio sovietmečio reliktų esame jau atsikratę.

„Plungėje būtų galima diskutuoti dėl vienintelės S. Nėries gatvės pavadinimo, Kuliuose berods dar yra Pergalės gatvė – štai ir viskas. Karių kapinėse paminklas nukeltas jau prieš kelis dešimtmečius, man pačiam jo regėti neteko. Sunku būtų pasakyti, kodėl liko postamentas – šito reikėtų klausti nukėlimo darbus organizavusių žmonių. Na, ir yra jūsų paminėtas paminklas Plungės vidurinėse kapinėse, bet negalėčiau teigti, kad reikėtų skubėti jį griauti. Paminklas neturi jokios sovietinės simbolikos ir yra ganėtinai neutralus. Vienintelis dalykas, kas kliūtų, tai galbūt šalia jo iškalti žodžiai“, – kalbėjo G. Ramonas.

Paveldosaugininkas nesutiko, kad gegužę įsigalėjęs vadinamasis desovietizacijos įstatymas įpareigoja savivaldybes beatodairiškai griauti tokius paminklus. Esą kaip tik savivaldybėms buvo suteikta teisė savo nuožiūra įvertinti tokius objektus ir pačioms priimti sprendimą.

40 sušaudytųjų – į vieną duobę

G. Ramonas saugo LKP Plungės rajono komiteto sekretoriaus V. Vengalio ir Plungės rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto pirmininko D. Puodžiaus pasirašyto rašto Lietuvos KP centro komitetui, Lietuvos TSR statybos reikalų komitetui ir Lietuvos TSRS Kultūros ministerijai, datuoto 1965 metais, kopiją. Raštu prašoma Plungės naujose kapinėse statyti memorialinį akmenį 1941 metais sušaudytiems vietos tarybiniams aktyvistams. Pridedama, kad paminklo autorius – Valstybinio dailės instituto skulptūros katedros diplomantas Albertas Belevičius.

Plungės kapinėse esantis monumentas jo autoriui A. Belevičiui tapo akstinu atsidėti vien tik kūrybai

Apie šį skulptorių laikraštyje „XXI amžius“ rašė profesorė Ona Voverienė. Straipsnyje „Skulptūra, skleidžianti tautai prometėjišką šviesą“ dėstoma, kad skulptorius ir poetas A. Belevičius gimė 1934 m. Alytaus rajone, Meškasalio kaime. Vaikystėje gilų pėdsaką paliko tėvo Jono Belevičiaus, kaimo kalvio, tragiška mirtis. Prasidėjus antrajai rusų okupacijai, J. Belevičius išėjo partizanauti, priklausė Juozo Kazlausko-Klevo partizanų būriui. Jo slapyvardis buvo Musteikis (Šaleikis). Žuvo 1946 m. Ryliškių bažnytkaimyje. Stribai tėvo lavoną įmetė į vežimą, pasodino ant jo krūtinės aštuonmetį sūnų Albertą ir visą kelią nuo Ryliškių iki Merkinės reikalavo, kad vaikas pripažintų nužudytąjį esant jo tėvu...

1959 metais A. Belevičius įstojo į Vilniaus dailės institutą, skulptūros specialybę. Pakviestas į Plungę pastatyti paminklo vokiečių sušaudytiems žmonėms atminti ir sėkmingai jį užbaigęs, visam gyvenimui pasirinko vien tik kūrybinį darbą. Mirė 2002 metais, palaidotas Vilniuje.

Bet grįžkime į Plungę. Istoriniuse dokumentuose išlikęs įrašas, kad toje miesto vietoje, kurią dabar žymi A. Belevičiaus sukurta skulptūra, palaidota 40 Plungės miesto gyventojų, sušaudytų vokiečių okupantų 1941 metų liepos 17–18 dienomis – praėjus vos kelioms dienoms po kruvinų žydų žudynių Kaušėnuose.

„Tai mūsų istorija“

Nemažai apie šiuos tragiškus įvykius žino plungiškis istorikas Bronislovas Pocius. Jis saugo šiandien vargiai beįskaitomą sušaudytų asmenų sąrašą ir džiaugiasi, kad patartas išmanančio žmogaus spėjo pasidaryti jo kopiją, nes laikas baigia išblukinti rašalą. Dokumentas sudarytas tais pačiais 1941 metais, paskubomis, šalia kai kurių vardų ir pavardžių nurodant amžių bei kuo asmenys vertėsi.

Matome, kad į mirtį buvo išvaryti įvairaus amžiaus ir skirtingų profesijų žmonės: valstietis, darbininkas, samdinys, stalius, knygyno ir skaityklos vedėjos, komjaunuolis, Platelių milicijos viršininkas, Stalgėnų krautuvės vedėjas. Prie vienos moteriškės, 70 m. amžiaus Stefanijos Pickienės, įrašyta: „darbininkė, davatka, sušaudyta už tai būk Smetonos laikais platinusi ubagaudama komunistinę literatūrą“. Dauguma – lietuviškais vardais ir pavardėm.

B. Pocius užsiminė šį sąrašą kadaise gavęs iš žmogaus, kurio močiutė dirbo pas vokiečius raštininke. Po šių asmenų sušaudymo aiškinta, kad visi jie buvo komunistų aktyvistai, todėl ir užsitarnavo tokios baigties, nors istorikas, kruopščiai išnagrinėjęs sąrašą, bendravęs su kai kurių žuvusiųjų artimaisiais, sako, kad tada toji aktyvisto etiketė buvo klijuojama į dešinę ir į kairę, per daug nesigilinant, kuo iš tikro žmogus „nusikalto“.

„Tą rodo ir jūsų paminėtas davatkos atvejis. Sunku patikėti, kad nuo trobos prie trobos ubagaudama vaikščiojusi kaimo moterėlė galėjo daryti grėsmę fašistiniam rėžimui“, – kalbėjo istorikas.

Jis prisiminė, kad pats būdamas gal 6-erių matė sušaudytų asmenų perlaidojimą. Kūnai buvo apipilti chloru, tačiau tuos, kuriems mažiau jo kliuvo, dar buvo galim atpažinti iš drabužių. Šis kruvinas nusikaltimas padarytas dabartinių kapinių vietoje tuomet buvusiame žvyro karjere. Atkasti kūnai čia pat ir perlaidoti bendrame kape. Jų atminimui pagerbti šalia šio kapo 1967 m. pastatytas paminklinis tašyto granito akmuo, B. Pociaus žodžiais, vaizduojantis paprastą žmogelį tvirtai suspaustais kumščiais.

„Nesuprantu, kam jis galėjo užkliūti. Juk tai mūsų istorija, mūsų miesto ir rajono žmonių tragiški likimai. Apskritai man nesuprantamas tas paminklų griovimo vajus. Dar Sąjūdžio laikais kartota frazė, kad bus stengiamasi, jog mūsų istorijoje liktų kuo mažiau baltų dėmių, bet, deja, matome priešingą procesą – tų dėmių tik daugėja. Kai kuriuos skaudžius įvykius tarsi bijom prisiminti, bijom kalbėti apie juos. Daug paprasčiau nuversti, išvežti, sulyginti su žeme“, – apmaudo neslėpė istorikas.